Rapolo apsireiškimas
1Pasibaigus vestuvėms, Tobitas pasišaukė savo sūnų ir tarė: „Mano sūnau, tu turėtumei išmokėti algą su tavimi keliavusiam vyrui ir dar pridėti prie to, kas buvo sutarta“. – 2„Tėve, – klausė jis, – kiek turiu duoti jam už pagalbą? Net jeigu duočiau pusę visos mantos, kurią jis pargabeno su manimi, man nebūtų nuostolio. 3Juk jis parvedė mane gyvą ir sveiką pas tave, išgydė mano žmoną, parnešė su manimi pinigus ir išgydė tave. Tad kiek turiu pridėti prie to, kas sutarta?“ – 4„Jis vertas, mano sūnau, gauti pusę visko, ką parnešė“. 5Tad Tobijas pasišaukė Rapolą ir tarė: „Imk kaip algą pusę visko, ką parnešei, ir eik ramybėje“.
6Tada Rapolas, pasivedęs juos abu į šalį, tarė: „Šlovinkite Dievą ir visų gyvųjų akivaizdoje minėkite jį už jums padarytus jo gerus darbus. Šlovinkite ir giedokite giesmes jo vardui. Skelbkite visiems žmonėms Dievo darbus su derama pagarba; nedelskite jį išpažinti. 7Karaliaus paslaptį gera slėpti, bet Dievo darbus reikia apreikšti ir pripažinti su derama pagarba. Darykite, kas gera, ir piktas jūsų neužklups. 8Melstis ir pasninkauti gera, bet geriau už tai – išmalda ir teisumas. Truputis su teisumu yra geriau negu perteklius su nedorumu. Geriau duoti išmaldą, negu kaupti auksą, 9nes išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes. Kas duoda išmaldą, ilgai gyvens, 10bet kurie daro nuodėmę ir nedorai elgiasi, tas didžiausias savo gyvasties priešas“.
11„Dabar apreikšiu jums visą teisybę, nieko nenuslėpdamas. Jau esu tai jums paskelbęs, sakydamas: ‘Karaliaus paslaptį dera slėpti, bet Dievo darbus reikia apreikšti su derama pagarba’. 12Taigi, kai tu, Tobitai, ir Sara meldėtės, aš liudijau judviejų maldą Viešpaties Šlovės akivaizdoje. Panašiai būdavo, kai tik laidodavai mirusius. 13O tada, kai tu nedelsdamas atsikėlei nuo stalo, palikai pietų valgius ir nuėjai palaidoti mirusio, 14aš buvau pasiųstas tave išmėginti. Drauge Dievas siuntė mane išgydyti tave ir tavo marčią Sarą. 15Aš esu Rapolas, vienas iš septynių angelų, kuriems leista tarnauti Viešpaties Šlovės akivaizdoje“.
16Abudu buvo apstulbę. Jie puolė kniūbsti, nes buvo baimės apimti. 17„Nebijokite, – jis tarė jiems, – ramybė su jumis! Dabar ir visados dėkokite Viešpačiui! 18Juk aš, būdamas su jumis, to nedariau savo nuosprendžiu, bet vykdžiau Dievo valią. Šlovinkite jį kasdien ir visados. Giedokite jam giesmę! 19Nors matėte mane valgant ir geriant, iš tikrųjų aš nevalgiau ir negėriau. Ką jūs matėte, buvo regėjimas. 20Tad dabar kelkitės nuo žemės ir šlovinkite Dievą. Žiūrėkite, aš žengiu pas tą, kuris mane siuntė. Užrašykite į knygą visus šiuos jums nutikusius dalykus“. 21Jam pakilus į orą, jie atsistojo ir nebegalėjo jo daugiau matyti. 22Jie šlovino Dievą giesmėmis, dėkojo jam už tokius nuostabius darbus, kai jiems buvo pasirodęs Dievo angelas.
